Knygoje ryškiai parodytas kapitalizmo vystymosi procesas Žemaičiuose. Čia atskleisti kai kurie iš tikrųjų tam laikui tipiški reiškiniai. Tiesa, naujieji kaimo viešpačiai – “prūsai” Vidmantai ir į Žemaičius iš Aukštaičių atsikėlę Šešiavilkiai – turtėja ne smulkesniųjų valstiečių, bet nusigyvenusio dvarininko Algirdo Sviestavičiaus sąskaita. Būta ir tokių reiškinių, nors vargu ar tuo metu jie buvo labai būdingi.
Šis valstiečių turtėjimo procesas, jų pastangos įsigyti daugiau žemės ir ūkininkauti joje naujau ir sumaniau, negu ūkininkavo ištižėlis Sviestavičius ar eiliniai apylinkės žmonės, parodyta labai ryškiai, vaizdingai ir įtikinamai. Ansas Vidmantas ir jo duktė Darata, iš vienos pusės, ir Benediktas Šešiavilkis su savo vaikais Petru, Napaliu ir Maryte, iš kitos – tai nauji žmonės, kupini iniviatyvos, noro pralobti, gerai gyventi, jei tik leidžia sąlygos, nustumti nuo žemės mažiau pajėgius ir įsitvirtinti joje patiems. Vidmatų ir Šešiavilkių pusėje – visos veikalo autoriaus simpatijos, nors jis, piešdamas gyvus jų charakterius, nenutyli ir daugelio jų neigiamų bruožų. Jam atrodo, kad ne kas kitas, o tokie žmonės Lietuvoje kovoja dėl kultūros – jie neša į Lietuvos kaimą naujus žemės naudojimo būdus, aukštesnę agrotechniką, tvarką, švarą; ir, kas autoriui atrodo svarbiausia, jais remiasi švenčiausias tautai dalykas – gimtosios kalbos išlaikymas per mokyklas ir per caro vyriausybės draudžiamą spaudą.
Norite šiai knygai parašyti komentarą? Prisijunkite!